Istorija

Klubo įkūrimo istorija iš Aleksandro Jonušo atsiminimų

1948-1949 m. SDAALR (DOSAAF) Kaune, Karmėlavos aerodrome organizavo sklandymo kursus Pajurieciaisklandytuvu A-2 buksyruojant lėktuvu Po-2, tačiau tais metais iš tokių pačių kursų du estai lėktuvu Po-2 pabėgo į Suomiją. Po šio įvykio Stalinas uždraudė bet kokius skraidymus Pabaltijo respublikose ir visose SSRS teritorijose, kurios karo metu buvo okupuotos vokiečių.

1950-1951 m. laikotarpiu B.Oškinis Kaune suorganizavo sklandymo sekciją, kurios nariais tapo Z.Brazausko vadovaujami aviamodeliuotojai (J.Kuzminskas, D.Kučinskas, A.Jonušas ir kt.). Nemuno ir Neries santakoje prasidėjo skraidymai sklandytuvu A-1 startuojant amortizatoriaus pagalba. Instruktoriumi buvo A.Arbačiauskas, 1948 m. baigęs anksčiau minėtus sklandymo kursus Karmėlavoje. Toliau vystydami savo veiklą Kauno sklandymo sekcijos nariai savo jėgomis pastatė B.Oškinio sklandytuvą BRO-9 „Žiogas‘, kurį toje pačioje santakoje sėkmingai išbandė 1952 m.

Po Stalino mirties, 1953 m. Kaune jau atidaryta sklandymo stotis, kurios etatiniu viršininku paskirtas B.Oškinis. Netruko susirinkti ir gausesnis jaunų sklandytojų būrys. Daugėjo ir sklandytuvų: A-1, BRO-9, BRO-10 „Pūkas“, KPI-3 „Gintaras“, BRO-12. Iš Maskvos gautas MAK-15. Tuo metu Kauno sklandymo stotyje jau dirbo trys etatiniai darbuotojai: viršininkas B.Oškinis, instruktorius Z.Brazauskas ir aviatechnikas A.Arbačiauskas. Skirtos ir naujos patalpos Kauno senamiestyje, prie Prezidentūros. Prasidėjo B.Karvelio sklandytuvo BK-4 „Kaunas“ statyba. Intensyvūs darbai vyko ir KPI dirbtuvėse.

Pociunai 1962. Baliunas. Mucha 1001954-1955 m. Kauno sklandytojai persikėlė į Kulautuvą, kur prasidėjo skrydžiai nuo šlaito, o esant palankiam vėjui – ir skriejimas šlaito antvėjyje. Taip skraidant, B.Oškiniui net pavyko su Bro-9 dukart „pasigauti“ termiką, kas tuomet sukėlė daug įspūdžių. Tačiau dar didesnės galimybės paskrieti terminėse srovėse atsivėrė 1955 m, J.Balčiūnui pagaminus pirmą autoišvilktuvą. Tai buvo naujovė, todėl skrydžius termikuose pradžioje atlikdavo tik labiausiai patyrusieji – B.Oškinis, V.Dovydaitis, Z.Brazauskas, na o mes,  jaunieji Kauno sklandytojai, stebėdami „senius“ tik seilę varvindavom, – mena Aleksandras Jonušas. Kitais metais (1956) Kauno sklandytojams teko persikelti į 52 km nuo miesto esantį Veprių aerodromą prie Ukmergės, kur buvo įkurta nauja stovykla. Skraidyta su BRO-9, MAK-15. Vepriuose sėkmingai išbandytas ir naujasis B.Karvelio kūrinys – BK-4 „Kaunas“. Pirmą skrydį šiuo sklandytuvu atliko B.Oškinis. Vepriuose jau turėjome ir galingesnį išvilktuvą – Herkules-3, – toliau savo prisiminimus pasakoja A.Jonušas. Jo pagalba palikęs su BRO-9 aš ir „pasigavau“ savo pirmąjį termiką. Skriejau gal 20 min. ir kaip dažnai tokiais atvejais pasitaiko, – per vėlai prisiminiau, kad vis tik reikės sugrįžti į aerodromą. Aukščio parskristi, deja, nebepakako, kito pasirinkimo nebuvo, kaip tūpti į mažą aikštelę vidury miško. Mano ir draugų nuostabai sklandytuvas liko sveikutėlis, – prisimena Aleksandras Jonušas. Giliai atmintyje įstrigo sėkmingai pasibaigęs incidentas su MAK-15 – V.Dovydaičiui atliekant akrobatiką, greičiausiai, kad buvo viršytas didžiausias leistinas greitis – 200 m. aukštyje netikėtai lūžo abu eleronai: kairysis nutrūko visai, o dešinysis, pasisukęs vertikaliai, taip ir pasiliko. Labai patyręs pilotas palaužtą sklandytuvą sėkmingai nutupdė.

1958 Pociunai BK4Tačiau Veprių aerodromu Kauno sklandytojams naudotis teko neilgai – 1956-iais buvome iš ten išvaryti sovietinių kariškių iniciatyva (Karmėlavoje tuomet buvo visas Mig-15 aviacijos pulkas) – teko kraustytis i Alytų. Naują stovyklą įkūrėme pušyne, prie pat aerodromo. Ten pirmąkart pakilau su MAK-15, – savo prisiminimus tęsia A.Jonušas. Bet ir Alytuje neužsibuvome – tais pačiais metais persikraustėme į Pociūnus, kur sklandymo klubas sėkmingai gyvuoja iki šiol.

Į naują vietą perkeltai Kauno skandymo stočiai, kuri netrukus perorganizuota į Kauno aviacijos sporto klubą, pradžioje vadovavo B.Oškinis. Tačiau 1960 m. žinomas konstruktorius persikėlė į Palangą, tad vadovu paskirtas iki tol niekam nežinomas artilerijos kapitonas Kaniauskas. Naujasis viršininkas nebuvo aviatorius, todėl šiam darbui nelabai tiko. Kartu pasikeitė ir instruktorius – sovietinio saugumo nurodymu atleistą Z.Brazauską pakeitė buvęs „Aeroflot‘o“ lakūnas Čekoldajevas. Tuo metu klube jau buvo skraidoma su sovietinėje Rusijoje serijomis gaminamu KAI-12 „Primorec“, lenkišku MUCHA-100 bei lietuviškos konstrukcijos sklandytuvais BRO-9 „Žiogas“ ir BK-4 „Kaunas“. 1961 m. gautas pirmas lėktuvas JAK-12R sklandytuvams buksyruoti. Jį pilotuodavo Jonas Kavaliauskas, sėkmingai baigęs Kalugos aviacijos mokyklą. Netrukus gauti ir pirmieji L-13 „Blanik“ iš tuometinės Čekoslovakijos.

Po skaudžios 1963 m. gegužės mėn. katastrofos (4-me posūkyje KAI-12 netikėtai patekus į suktuką žuvo kartu su Čekoldajevu skridusi jauna sklandytoja Šlakaitytė) avariją tyrusi komisija iš pareigų atleido abu – ir viršininką, ir instruktorių. 1963 m. rugsėjo mėn. tuometinės SDAALR  Lietuvoje vadovo generolo J.Žiburkaus įsakymu, Kauno Aviacijos sporto klubo viršininku buvo paskirtas Aleksandras Jonušas. Prisimindamas Jono Žiburkaus nuopelnus Lietuvos SSR sportinei aviacijai A.Jonušas pasakoja, kad šio generolo dėka mūsų šalyje buvo įsteigta net 12 naujų aviacijos sporto organizacijų (tuomet nebuvo nieko panašaus nė vienoje SSRS respublikoje).

NidaĮ Pociūnus perkelto Kauno aviacijos sporto klubo sklandytojų stovykla pradžioje buvo įsikūrusi rytinėje aerodromo pusėje (kur šiuo metu yra Kauno parašiutininkų klubo bazė). Plečiantis veiklai ir gausėjant skraidymo technikos žiemą jau nebebuvo, kur laikyti sklandytuvų. Pirmasis angaras baigtas 1964 m.  Po ketverių metų vakarinėje aerodromo pusėje pradėtas statyti naujas. Nepaisant konfliktų su sovietų okupacine kariuomene, šio angaro statybą pavyko sėkmingai baigti 1970 m. Maždaug tuo metu klubas gavo ir pirmą akrobatinį lėktuvą – iš Mogiliovo parskraidintas čekiškas Z-326. Tokių lėktuvų skaičiui  padidėjus iki trijų atsirado poreikis įkurti atskirą lėktuvinę grandį, kuri vėliau peraugo į savarankišką Kauno ATSK. Neužilgo buvo suformuota ir parašiutinė grandis. Taigi, 1960-1980 metų laikotarpį pagrįstai galima pripažinti, pačiu dinamiškiausiu Kauno aviacijos sporto klubo veiklos istorijoje.