Pasaulio sklandymo istorija

Sklandymo atsiradimas, pirmieji sklandytuvai

Aviacijos istorijos pradžioje visi mėginimai skristi iš tikrųjų buvo bandymai sklandyti, kadangi vidaus degimo variklis tuo metu, kai Leonardo da Vinčis pirmasis nupiešė savo įspūdžius apie tai, kaip skraidymo aparatas turėtų atrodyti, dar nebuvo išrastas. Nuo to laiko svajonė, kad žmogus gali skristi buvo kilusi daugeliui, bet įgyvendinta ji buvo tik tada, kai 1799 m. seras Geroge Caylay, Anglijos Jorkšyro bajoras, sumanė lėktuvą, turintį stacionarius sparnus ir galintį pakilti. Šis lėktuvas turėjo ir judančią uodegą, kad aparatą būtų galima valdyti. Šiuos, 1799 m., galima laikyti sklandymo istorijos pradžia. Vėliau, 1809 m. seras Geroge Caylay jau sukonstruoja žmogaus dydžio sklandytuvo versiją (pirmoji versija buvo mažesnė), turinčią 91 metro paviršiaus sparnus.

XIX a. laikotarpiu keletas aviacijos pionierių atsirado ir kitose šalyse visame pasaulyje; su vienokiu ar kitokiu pasisekimu jie visi kūrė sklandytuvų dizainus ir bandė sklandyti. Iškiliausias iš jų tarpo buvo vokietis Otto Lilienthal, australietis Lawrence Hargrawe, anglas Percy Pilcher, amerikiečiai John J. Montgomery, Octave Chanute su kompanija ir kiti.

Sklandymas Pasaulinių karų laikotarpiu, pirmieji rekordai

Ankstyvaisiais XX a. metais garsieji Wright broliai eksperimentavo su sklandytuvais ir sklandymo skrydžiais Kitty Hawk kalnuose Šiaurės Karolinoje, JAV. Vykdydami įvairius aerodinamikos eksperimentus, Wright’ų broliai sukūrė keletą sklandytuvų serijų, kurie buvo lemtingi vystant veiksmingą valdymo sistemą. Nuo to momento aviacijos vystymasis tapo daugiausiai koncentruotas į bandymus sukurti kuo sudėtingesnį sklandytuvą, tobulinant gebėjimus jį valdyti skrydžio metu. 1903 m. Orville Wright nuskrido pirmąjį motorizuotą skrydį, kuris truko tik vos ilgiau nei minutę, tačiau aviacijai atsirado galimybė vystytis kita kryptimi, kuri ir tapo dominuojančia. Skrydis buvo pasiektas “Flyer” sklandytuvu, į kurį buvo įdėtas motoras. Šis 1902 m. sklandytuvo modelis tampa pagrindu brolių Wright’ų “Flying Machine” (“Skrendantis aparatas”) patentui gauti.

1906 m. sklandymas sparčiai progresuoja, kai Amerikos Aero klubas Long Ailende nusprendžia paremti Amerikos sklandytojų susitikimą, kuris vienijo 10-12 narių. Paskatinti amerikiečių, tokius susitikimus pradėjo rengti tiek Europoos bei Australijos sklandytojai, sklandymo sportas pradėjo rasti savų rėmėjų.
1911 m. Orville Wright, skrisdamas savo konstruotu bemotoriu lėktuvu pasiekė pirmąjį pasaulio sklandymo trukmės rekordą – 9:45 minutes. Rekordas buvo užfiksuotas Kitty Hawk kalnuose, naudojant smėlio kopos sukeltą atvėjį.

1920 m. sklandymas jau tampa organizuotu sportu Wasserkuppe, Vokietijoje. Tuo metu Vokietijoje I-ojo pasaulinio karo metu buvo pasirašyta Versalio sutartis, kuri sugriežtino motorinių orlaivių gamybą ir naudojimą, tačiau jos dėka buvo paskatintas naujų sklandytuvų kūrimas. Tuo metu, kai viso pasaulio aviatoriai ir gamintojai dirbo tam, kad tobulintų motorinių orlaivių veikimą, vokiečiai kūrė ir tobulino efektyvesnius sklandytuvus bei atradinėjo naujus būdus, kurie įgalino skristi kuo aukščiau ir toliau, skrydžiui naudojant natūralias gamtos jėgas. 1920 m. Oskar Ursinus surengė pirmąjį Vokietijos sklandymo čempionatą, kurio metu buvo užfiksuotas pasaulio sklandymo atstumo rekordas – 2 km., o 1921 m. Dr. Wolfgang Klemperer pagerino Wright brolių sklandymo rekordą, ore išsilaikydamas 13 min, skrendant atvėjyje.

1931 m. buvo pasiektas pasaulio trukmės rekordas 23 val. 34 min., kai skrisdamas vienviečiu sklandytuvu “Nighthawk” (“Naktinis Vanagas”) šį laiką užfiksavo Lt William Cocke netoli Honolulu, Havajai, JAV. Po kelių metų, 1939-aisiais, rusė sklandytoja Klepikova užfiksuoja pasaulio atstumo rekordą – 748 km.

1929 m. Mičigane, JAV įkurta Nacionalinė Sklandytojų Asociacija, o 1930 m. Elmiroje, Niujorke įvyko pirmasis JAV nacionalinis Sklandytojų čempionatas. 1937 m. pats pirmasis Pasaulio Sklandymo čempionatas buvo surengtas Wasserkuppe, Vokietijoje, kur pasaulio čempionu tapo Heini Dittmar.

1936 m. Vasaros Olimpinių žaidynių metu Berlyne sklandymas buvo kaip demonstracinis sportas, tačiau po ketverių metų į Olimpines žaidynes sugrįžo kaip viena iš sporto rungčių 1940 m. Olimpinėse žaidynėse. Ta proga Vokietijoje buvo pagamintas proginis sklandytuvas Olympia, bet įsiterpus II pasauliniam karui sklandymo sportas Europoje tampa smarkiai pristabdytas. Karui pasibaigus sklandymas į Olimpines žaidynes jau nebegrįžta.

Naujų pakėlimo formų atradimas

1890 m. buvo atrasta pirmoji gamtos jėga, padedanti sklandytuvui skrieti bei išsilaikyti ore – atvėjis. Atvėjis susidaro, kai vėjas atsitrenkia į kliūtį, dažniausiai į kalną ar uolą, kurie yra pakankamai statūs ir dideli, kad vėjas būtų nukreipiamas į viršų. Nors atrasta 1890 m., tačiau šį pakėlimo forma buvo ištobulinta tik tarp 1920 – 1928 m. Manoma, kad Chanute komanda buvo pirmoji, kuri tinkamai išnaudojo šią gamtos jėgą, kuri, iki 1928 m. buvo vienintelė, kurią sklandytojai naudojo savo skrydžiams. Vėliau, atradus naujas pakėlimo formas, tapo įmanoma nuskristi didesnius atstumus bei pakilti į didesnį aukštį, naudojant iki šiol nežinotus atmosferos resursus.

1928 m. austras Robert Kronfeld įrodė, kad termikai gali būti naudojami sklandytuvui pakilti į didesnį aukštį darant trumpus pirmyn ir atgal skrydžius ir 1928 – 1935 m. ši skriejimo forma tapo plačiai naudojama. Termikai – tai srovės susidarančios saulei nevienodai įkaitinus žemės paviršių, o kartu ir šalia esantį orą. Pasiekęs tam tikrą temperaturą, oras pradeda kilti į viršų, kartu aukštyn pakyla ir ore esanti drėgmė, kuri atvėsusi dažniausiai kondensuojasi ir suformuoja debesį. Suradęs tokią srovę, sklandytuvo pilotas sukasi joje ir stengiasi maksimaliai išnaudoti jos keliamą jėgą.

1933 m. Wolf Hirth kartu su vienu savo studentu Vokietijoje atrado kilimą banga, kuri plačiai žinoma tapo tarp 1935 ir 1941 m. Kilimas banga atsiranda vėjui pučiant per kalnyną, kai oras įgyja vandens garuose charakteristikas, taip suformuodamas bangas už kalnyno. Šis fenomenas buvo aktyviai tyrinėjamas keliose pasaulio dalyse, o tyrinėjimų kulminacija tapo Sierra Wave (Kalnagūbrio Banga) ir Jet Stream (Reaktyvinis Srautas) projektai, vykdyti ankstyvaisiais ir viduriniaisiais 1950 m. Kalifornijoje, Jav virš Owens slėnio. Vic Saudek buvo abiejų šių projektų vadovas.

Sklandymas po II Pasaulinio karo: Naujų technologijų vystymasis ir sklandymo sporto plėtra

1950-aisiais, karui ir jo suvaržymams pasibaigus, įvairiose šalyse daugelis treniruotų pilotų vėl norėjo tęsti skrydžius, sklandymo atgimimui buvo naudinga tai, kad dauguma jų buvo aeroinžinieriai, kurie galėjo projektuoti, gaminti ir prižiūrėti sklandytuvus. Tuo metu buvo įkurta daug sklandymo klubų bei gamyklų, kurių dauguma veikia ir dabar. Visa tai skatino sklandytojų bei sklandytuvų plėtrą. Pavyzdžiui, Amerikos Sklandytojų Asociacija išaugo nuo 1000 iki 16000 narių 1980 m. Šio sporto entuaziastų gretos sparčiai didėjo ir kitose šalyse.

Išaugęs pilotų skaičius, didesnės žinios ir technikos tobulėjimas padėjo siekti naujų rekordų bei kurti efektyvesnius sklandytuvus. Ikikarinis aukščio rekordas buvo padidintas dvigubai 1950-aisiais, o pirmasis 1000 km. skrydis buvo pasiektas 1964 m.

Ankstyvieji sklandytuvai daugiausia buvo gaminami iš medžio su metaliniais tvirtinimais, atramom ir valdymo laidais. Vėlesni fiuzeliažai gaminti iš audiniu dengtų plieno vamzdžių, kurie buvo jungiami prie medžio ir audinio sparnų, kad būtų išgaunams tvirtumas bei lengvumas. 1957 m. Vokietijoje buvo pagamintas pirmasis sklandytuvo prototipas, naudojant kompozitines stiklo pluošto medžiagas. Sklandytuvą FS-24 Phonix sukonstravo vokietis Akaflieg Stuttgart, o šios medžiagos, kartu su Anglies pluoštu bei Kevlaru, sklandytuvų gamyboje yra naudojamos iki šiol.

Su kiekviena santykis naujų medžiagų karta ir aerodinamikos tobulėjimu (sparnų paviršiaus lygumas, išorinių dalių formų kaita), sklandytuvų aerodinaminės savybės vis gerėjo. Palyginus keletą tipinių sklandytuvų, galime pamatyti kaip keitėsi sklandymo santykis – 1930-ųjų m. Grunau Baby santykis buvo 17:1 (skriejant 17 metrų, netenkama vieno metro aukščio), 1960-ųjų stiklo pluošto Libelle santykis padidėjo iki 39:1, o šių dienų atviros klasės sklandytuvų, tokių kaip Nimbus 4 sklandymo siekia virš 60:1.

Kai kurie aukštų aeoridaminių savybių sklandytuvai 1960-1970 m. buvo projektuojami kartu su nedideliu parašiutu, kadangi tų sklandytuvų oro stabdžiai dar nebuvo pakankamai veiksmingi.
Pirmieji sklandytojai, tam, kad orientuotųsi vietovėje, turėdavo dairytis pro kabiną, kad galėtų rasti tinkamą kelią. Pirmieji paprasčiausi prietaisai, altimetrai, padėdavę pilotams orientuotis kokiame aukštyje jie esa, buvo išrasti 1920-aisiais, o krypčiai nustatyti buvo naudojamas kompasas. 1930 m. atsirado nauji mechaniniai prietaisai – padėties, greičio, kurso (rodydavo magnetinio kompaso kursą) indikatoriai, naudojamas buvo ir altimetras, kurie yra naudojami iš šiuolaikiniuose sklandytuvuose.

1973-ieji met ai buvo reikšmingi navigacinių sistemų raidoje, kadangi JAV Gynybos Departamentas pradėjo vystyti GPS (Global Positioning System) projektą. GPS yra globali navigacinė sistema, veikianti satelitų pagalba, prižiūrima JAV vyriausybės ir nuo 1994 m. laisvai prieinama visiems, turintiems GPS imtuvą. Sklandymas tapo dar lengvesnis, kadangi šios sistemos dėka tapo įmanoma nustatyti buvimo vietą nepaisant oro sąlygų bei esant bet kurioje žemės vietoje.

Kartu su technikos augimu plėtėsi ir Pasaulio sklandymo čempionatas, į kurį buvo įtraukiama vis daugiau naujų varžybinių klasių: 1978 m. įvesta 15 metrų klasė, 1985 m. – Pasaulinė klasė, 1999 m. į čempionatą įtraukta Jaunių kategorija, 2001 m. įtrauktos ne mažiau nei trys naujos klasės, tarp kurių 18 metrų bei moterų klasės.

Šiuolaikinis sklandymas

Po 2000-ųjų sklandymo sportas toliau vystėsi, sklandytuvų gamyboje toliau plačiai naudojamos stiklo ir anglies pluošto medžiagos, kevlaras, pažangesnės tapo sparnų formos bei aeroridaminiai paviršiai, atsirado naujos elektroninės priemonės, patobulintas orų prognozavimas. Visa tai įgalino pilotus vykdyti tokius skrydžius, kurie iki tol buvo neįmanomi. Šiandien daugiau nei 550 pilotų visame pasaulyje yra įvykdę skrydžius, siekiančius daugau nei 1000 km, o paskutiniais skaičiavimais visame pasaulyje šiuo metu yra daugiau nei 116000 sklandymo entuziastų, kurių gretos nuolatos didėja. Dėl šiuolaikinių sklandytuvų techninių savybių tapo įmanoma skristi net parą ir ilgiau, tad skridimo trumės rekordai nebefiksuojami. Tiesa, greičio, atstumo ir aukščio rekordai fiksuojami iki šiol visame pasaulyje, vyksta įvairios regioninės, tarptautinės bei pasaulinės sklandymo varžybos.

Kad būtų galima pamatyti kokį didelį žingsnį sklandymo sportas yra padaręs nuo pirmųjų užfiksuotų rekordų, pateikiame kelis dabartinius Pasaulio sklandymo rekordus:

  • Laisvas atstumas: 2256.9 km km. Pilotas Klaus Ohlmann, Vokietija, 2010-01-12.
  • Atstumas pirmyn ir atgal: 2 247.6 km km. Pilotas Klaus Ohlmann, Vokietija, 2003-12-03.
  • Ilgiausias skrydis: 3 009 km. Pilotas Klaus Ohlmann, Vokietija, 2003-01-21.
  • Absoliutus aukštis : 15 460 m. Pilotas Steve Fossett, JAV, 2006-08-29.
  • Didžiausias greitis: 306.8 km/h. Pilotas Klaus Ohlmann, Vokietija, 2006-12-22.